Kalėdos visada buvo viena gražiausių švenčių, o po Rojuko gimimo ypač. Prieš metus per Kalėdas Rojukas išmoko rodyti rankele ATIA, o per šias Kalėdas padovanojo mums dar didesnę dovaną. Ėme kalbėti trumpais sakinukais: "As noliu mesytes", "As nemoku, negaliu, netuliu". Kartą paskambinusi jam telefonu išgirdau: "Mama, mars mamo (marš namo:)":). Įdomu stebėti, kaip susieja dalykus. Atneša kalėdų "selelio" padovanotą dėžutę ir sako: "As nemoku dulu dalyti, mama, pasau". Išmoko pasakyti kas antrą skaičių skaičiuojant iki dešimt. Bet kaip greitai išmoko, taip ir pamiršo. Dabar dažniausiai skaičiuoja: "du, tlys, ketuli, desimt":). Atneša madariną sakydamas: "liupk mananini, pasau". O rytais įsiropštęs į mūsų lovą garsiai mąsto: "Tete mėga, mama mėga, as nemėgu. As guliu". Išmoko treptelti kojele ir griežtu tonu įsakmiai sušukti: "negam, negam, negam" (negalima:). Kartais nešamas prausti šaukia: "ne, ne, ne, nenoliu, mama, paleis". Išmoko "diuoti busi (bučį)" ir taip toliau be galo. Jo kalba nepaprastai praskaidrino mūsų žiemą, o mudu su tėčiu šypsomės daug dažniau.
Bet iš visų svarbiausia, brangiausia ir mieliausia, kad pasakė man ir tėčiui - MYJU.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą