Močiutę Julytę aplankėme iškart po jūros - mano kraštas be jūros neisivaizduojamas, tad beveik visada važiuodami pas Julytę aplankome jūrą ir atvirkščiai:). Ten taip gera ir gražu, tiek visko žydi. Ir Rojui tikra palaima suptis ant tėčio darytų supynių po kaštonu, visą dieną žaisti lauke, lietui lyjant pavėsinėje. Nekalbu jau apie laimę kas dieną matytis su drauge vienmete Eglute.
O čia galite pažiūrėti, kaip Rojukas su Eglute suposi ant vartelių prieš metus. Ale kiek varteliai sumažėję, ką:)?
Šį kartą mamytės ir savo močiutės Aleksandros buvau nemačiusi kokius keturis mėnesius. Paskutinį mėnesį Jūros besilaukdama bijojau taip toli važiuoti. Tad atvažiavus tiek jausmų sukilo, kad verkėm visos: ir aš, ir mamytė, ir senelė Aleksandra. Aleksandra taip džiaugėsi Jūrą pamačiusi, padovanojo jai savo auksinę grandinėlę su kryželiu. Ech...man taip gražu, taip svarbu, kad ji dar spėjo pamatyti Jūrytę.
Labiausiai mane pralinksmino mamytės sugalvotas būdas kaip čia geriau išmaudžius vaikus:).
Buvo surasta TIKRA ŠPIŽINĖ kūdikėlių vonelė, kuriai nemažiau 30 metų. Bet kaip puikiai ji tiko mano gražuoliams. Neatsispyriau įdėti reportažinių nuotraukėlių, nors ir buitinių:).
Praėjus kelioms dienoms Rojukas ėmė sakyti, kad pasiilgo savo namų. Paklausiau, ko jis pasiilgo namuose. Sako, "tėtės il savo puoduko":). Puoduko tikrai ne geriamo:).
O aš buvau taip dėkinga savo mamytei, kad leido man išsimiegoti, patingėti, pailsėti. Po svečiavimosi pas mamytę net nenorėjau namo važiuoti, taip gera buvo. O grįžusi buvau dar visą savaitę išsimiegojusi ir gera gera...:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą