Praeinančiam pasaulyje praeisiu... (V. Mačernis)
Vasario 6 d. sužinojau, kad mano mylimiausia močiutė Aleksandra iškeliavo...Nuo šiol šypsosis mums iš žvaigždelių, kaip kalbame su Rojuku. Laidotuvių išvakarėse prie jos likome tik patys artimiausi. Išgiedojau visus kalnus, ji mane išmokė. Taip geriausiai jaučiausi ją palydinti, žinojau, kad jai labai svarbu giedoti kalnus išlydint iš šio pasaulio. Sandada, kaip ją vadino Jurytė, turėjo jiedvi jungiantį linksmumą. Jūrai patikdavo nueiti į jos kambarį ir kartu dėl kažko krizenti. O man dar mažytei patiko verti žemuoges pamiškėje laukiant, kol Aleksandra pamelš karvę. Patiko, kai mane mokė megzti, klijuoti virtomis bulvėmis, patiko pas ją Augučių kaime rinkti didžiausias pasaulyje geltonąsias trešnes. Patiko jos išmokytos maldos ir giesmės. Kartą kažkoks dėdulė su virgule man pasakė, kad mane saugo labai daug angelų, kad kažkas labai stipriai meldžiasi už mane. Kas gi daugiau nuo saulėtekio iki saulėlydžio suka saujoje rožančių, jeigu na manoji močiutė. Ačiū tau, Aleksandra. Laimingo kelio! Amžiną atilsį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą