Gyveno kartą voriukas, vienas iš tūkstančio. Ir mezgė jis savo tinklą. Jam patiko megzti, sujungti kilpą su kilpa, ratą su ratu, iš išorės į vidų. Tik kartais viduryje pamiršdavo skylutę, kad geri dalykai pro ją ateitų. Vis per tą darymą ir norėjimą užbaigti iki galo. O pasirodo, ne visada reikia. Tiesiog pabūti irgi svarbu. Ištiesti aštuonias kojas ir pabūti. Kad jėgos sugrįžtų ir gražesnis gautųsi voratinklis. Su skylute per vidurį. Geriems dalykams ateiti...
Iš Mano rašymų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą