baby-g-live

2007 m. birželio 9 d. Bernardinų bažnyčioje Rojukas tapo kriščioniu. Krikšto vardu Simonas Rojuką pavadinome tėčio prosenelio garbei. Skubėjome pakrikštyti mažiuką, nes norėjome, kad jis greičiau įgytų savo angelą sargą. Ir mano močiutė Aleksandra visada sakydavo, kad reikia krikštyti kuo anksčiau. Be to, Rojukas tokio amžiaus, kai su visais draugauja, tad ceremonijos metu jautėsi artimiausių draugų apsuptyje ir pravirko tik aplietas švęstu vandeniu:). Ryte krikšto tėveliai, mano brolis Remigijus ir tėtės sesuo Jurgita, prausė ir rengė Rojuką, kad būtų skaidrus jo gyvenimas, ir vežėsi į bažnyčią tiesiausiu keliu, kad gyvenimas būtų be klystkelių. Na o šventinių pietų metu Rojukas greta stalo visą laiką pramiegojo prabusdamas trumpiems mamos pieno užkandžiukams, nė nežvilgteldamas į gražiausius patiekalus ir desertus ant stalo:). O atrodė mažylis kaip tikras lietuvaitis, aprengtas balto lino rubeliais su gintariukais išsiuvinėta saule. Krikšto rūbelius pasiuvau ir išsiuvinėjau pati. Tikriausiai nebūtų pavykę to padaryti, jei neseniai miręs mano senelis Valerijonas nebūtų pasakęs, kad jo siuvimo mašina turi atitekti man. Štai kaip simboliškai viskas išsidėlioja. Senelis buvo pirmasis iš artimųjų, kuriam anksčiausiai pasakėme, kad laukiamės mažylio, nes bijojome, kad sunkiai sirgdamas gali mirti nesužinojęs. Seneliui mirus prabėgo daugiau kaip 4 mėnesiai ir gimė Rojukas, kurio krikšto rūbeliai buvo pasiūti senelio siuvimo mašina.