baby-g-live

Vieną kartą mažas baltas ruoniukas pasiklydo miške. Ne šiaip miške, o klaidingame miške. Kuriame laumės skleidžia burtus ir vilioja pakeleivius žaltvykslėmis ir kitokiais žiburiukais, saulės spindulių vizijomis ir proskynomis. Iš tiesų nieko tokio ten nėra, tik gūdus, šešėlis, drėgmė, šungrybiai ir maži sausi takeliai tarp pelkių. Anksčiau saulės buvo daugiau, nes miškas buvo tvarkomas, kertamos proskynos, išretinami medžiai, valoma nuo senų sutrūnijusių augalų. Seniai jau tas pamiršta ir nedaryta. Ir ruoniukas po mišką klajoja jau gana seniai. Atėjo baltas, o dabar jau pilkėja, nebe toks mielas, bet šiek tiek didesnis ir brandesnis. Ir sunku jam darosi. Mažam braidyti po pelkes ar jose prigulti dar nieko buvo, o didesniam ruoniukui nebėra, kur prisiglausti. Juk jo vanduo – tai jūra mažų mažiausiai, ką jis daro šioje pelkėje? Nei maisto tinkamo susirasti negali. Bet galvoja, juda į priekį, o gal tik ratu ir ratu. Ir nežino, kaip jam iš miško išeiti. Juk ne tik išeiti reikia, bet reikia rasti jūrą. Ruoniukas nekvailas, supranta, kad pražus ant asfalto. Ir bando jis auklėtis ir suprasti, kaip veikia gamtos dėsniai. Ruoniukui labai patinka Čiurlionis. Tai štai prisimena ruoniukas, kad būna „Jūra miške“. Čiurlionis tokią sukūrė. Vadinasi įmanoma. Bet Čiurlionis žmogus, o ruoniukas gyvūnas. Bet abu žinduoliai ir gamtos dalis, tas irgi tiesa ir nemelas. Bet girdėjo kad, sielą turi tik žmonės, gyvūnams nelemta. Tai gal ji ir yra atsakymas į ruoniuko klausimą. Gal siela yra tai, kas padės susikurti jūrą miške? Nuėjo ruoniukas pailsėti radęs atsakymą, kas jį išgelbės. Liko tik sugalvoti kaip.

Iš mano parašinėjimų