Šią šiltą žiemą jau spėjome pasidžiaugti retais, bet pagrindiniais žiemos atributais. Rojus patyrė didžiausią džiaugsmą čiuožti rogutėmis nuo kalnelio ir apsiversti nučiuožus. O aš nepamenu, kada paskutinį kartą taip smagiai leidau laiką. Į viską žiūriu nauju žvilgsniu, mažylio žvligsniu, kuriam dar labai daug kas teikia džiaugsmą. Rojus sako: "nuole ciuosti" ir dabar bando čiuožti ne tik nuo apsnigto kalnelio, bet ir nuo apaugusio žole:).
Prieš savaitę pirmą kartą Rojuką nuvežėme prie Katedros vakare, kur šviečia didelė miesto eglė. Iš pradžių pasirodė, kad Rojaus ji nesužavėjo, tačiau kai norėjome palikti eglę ir važiuoti namo, Rojuką ištiko "beveik tikra isterija":). Nuo to vakaro lopšines teko papildyti dainele "eglutė skarota", namuose nedelsdami pasipuošėme eglę, ir šiandien Rojukas man pasake "ege didele dulia". Vakarais visa šeima vis nuvažiuojame pažiūrėti, kaip atrodo "didele didele ege" mieste.
2 komentarai:
Man labai labai patinka jūsų blogas. Labai gražiai rašot, tik, deja, retai :) Kai pamačiau jus per telebimbam, apsidžiaugiau ir tik tada suvokiau, kad nei pažįstami, nei giminės :))) Sėkmės ir dažniau rašykit.
Aciu, Egle. Kaip smagu, kad patinka:). Taip sirdziai miela, juk kartais atrodo, kad tik sau rasai:).
Rašyti komentarą