Rojukui pradėjo patikti filmukai. „Geltonų plytų kelią“ sekė „Paslapčių sodas“, paskui „į trasą“ parėjo „Na palauk!“, su visais suvokimais, kad zuikis geras, vilkas blogas, galiausiai neseniai paaiškino, kad vilkas – kuliganas:). Tada susidomėjo ir ilgesniais filmukais, patiko gabaliukais žiūrėti „Konfu Panda“, bet Rojus filmuką ėmė vadinti „Pandule Panda“. O mes ėmėme Rojų vadinti Pandule Panda, nes jo išskirtinis bruožas pasidarė – greitis ir vikrumas. Ėmė taip greitai bėgioti, šokinėti ir karstytis, kad jau pralenkė kiemo vaikus, kai kuriuos net dvigubai už jį vyresnius. O kartą visiškai kaip filmuke sausainių ieškojusi Panda atsidūrė palubėje, Rojų spėjome pamatyti pas močiutę Julytę, palubėje lentynos viršuje, bandantį pasiekti saldainių dėžutę. Jo...saldainiai...dabar jau jie turi ypatingą reikšmę – pagrindinis derybinis elementas – viską gali padaryti, jei tik pažadėsi saldainį:).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą