Man labiausiai patinka eiti su vaikais ieškoti nuotykių į mišką. Ten visada surasi, kokį keistą paslaptingą medį. Per nuvirtusį medį eidamas susigalvosi istoriją, kad kaip Ronja ir Birkas keliaujame per prarają. O gal esame Chima pilies gyventojai ir turime pereiti lieptą iki gyvybės vandens. Per Kūčias kaip visada buvome Anykščiuose ir dienos metu išsiruošėme į Anykščių šilelį. Kol ištyrinėjome Šaltupio upelio vagą, tunelį, kur Šaltupys nuteka, bei tunelio galą kitoje vietoje. Tikrinome ar tikrai ten gali įlįsti žmogus, kaip Ramas sako, kad vaikystėje landžiodavo. Galiausiai miške radome grybų, puikiai dūmijantį kukurbezdalį ir galiausiai medį-sūpynę:). Argi ne nuotykių diena.
Ypač gerai nuotykius moka kurti močiutė Danutė. Vaikai po Naujųjų savaitę svečiavosi pas močiutę Danutę ir bobulytę Veroniką Sudokių kaime. Atrodo tas kaimas beveik vienkiemis, bet kai paskambindavome kas dieną būdavo nutikęs koks nors nuotykis. Tai jie kepė bandeles, tai atvažiavo į kiemą policijos mašina! O vieną dieną telefonu išgirdome abu šaukiant - buvome rūsy. „Kas tas rūsys?“- klausiu. „Taigi bedugnė, kaip Ronjoje.“- sako Rojus. „Aha, tokia gili duobutė.“ - šaukia Jūra. Akivaizdu, kad jie ten anksčiau nebuvę ir ten tamsu, paslaptinga, durys žemėje, laiptai labai statūs ir įspūdžių visai dienai. O kol dar turime savo krautuvėlę, kai vaikai ilgai būna išvykę, nusiunčiame jiems siuntinį, pilną visokių siurprizų: atspausdintų spalvinimo paveikslėlių su mėgiamais herojais, po markerį, kramtomos gumos, lipdukų, piešimo sąsiuvinius ir kitokių mažų smulkmenėlių:). Būna toks džiaugsmas, kaip mūsų mėgstamoje knygoje „Mūsų visų Madikė“, kur Madikė gauna siuntinį iš močiutės ir su sese Lisabete netveria savo kailyje.
Ypač gerai nuotykius moka kurti močiutė Danutė. Vaikai po Naujųjų savaitę svečiavosi pas močiutę Danutę ir bobulytę Veroniką Sudokių kaime. Atrodo tas kaimas beveik vienkiemis, bet kai paskambindavome kas dieną būdavo nutikęs koks nors nuotykis. Tai jie kepė bandeles, tai atvažiavo į kiemą policijos mašina! O vieną dieną telefonu išgirdome abu šaukiant - buvome rūsy. „Kas tas rūsys?“- klausiu. „Taigi bedugnė, kaip Ronjoje.“- sako Rojus. „Aha, tokia gili duobutė.“ - šaukia Jūra. Akivaizdu, kad jie ten anksčiau nebuvę ir ten tamsu, paslaptinga, durys žemėje, laiptai labai statūs ir įspūdžių visai dienai. O kol dar turime savo krautuvėlę, kai vaikai ilgai būna išvykę, nusiunčiame jiems siuntinį, pilną visokių siurprizų: atspausdintų spalvinimo paveikslėlių su mėgiamais herojais, po markerį, kramtomos gumos, lipdukų, piešimo sąsiuvinius ir kitokių mažų smulkmenėlių:). Būna toks džiaugsmas, kaip mūsų mėgstamoje knygoje „Mūsų visų Madikė“, kur Madikė gauna siuntinį iš močiutės ir su sese Lisabete netveria savo kailyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą