Keletą dienų praleidome Palangoje su mano Rūta. Mano Rūta yra MANO, nes MAN jau daugiau kaip dešimt metų nepaprastai gera turėti tokią draugę:). Taigi Palangoje buvome tik mudvi ir PENKI mūsų vaikai: 5 mėn. Jurytė, 2 metukų Rusnytė, 3 metukų Rojukas, 4,5 metukų Beniukas ir keturiolikmetis mano krikštasūnis Vytenis.
Ojojoj kaip buvo. Rojus su Beniuku visą laiką rėkė, bėgo, statė, griovė, maištavo ir stengėsi vienas kitam padaryti kuo didesnį įspūdį. Mudvi su Rūta svajojome apie laiką mums ir “mute” mygtuką. Rusnytė rūpestingai tvarkė visų daiktus, dėjo į vietas, net Jūrai numaudavo batukus ir nunešdavo, kur jiems vieta. O tarpuose ateidavo mums pasiskųsti, kaip Jojus arba Bebe jos nepriėmė, neįleido arba “musė”. Jūra nenulipo nuo mano rankų nė akimirkai. Kur tau! Kai garsas kaip kare, o valgant prie stalo ji išsirinko Vytenį bijojimo objektu ir, kai tik jis pažiūrėdavo jai į akis – patempdavo lupą ir paleisdavo dūdas. Bet vakare, kai vakus sumigdydavome, kartais sėdėdavome dviese arba su Vyteniu ir kalbėdavomės, kartą su vynu ir žasų kepenėlių paštetu, kitą kartą be nieko, bet visada nepaprastai maloniai, o kartais iki ašarų juokdamiesi iš dienos įvykių.O paskutinis vakaras buvo pasakiškas. Aš pirmą kartą per savo 32 metus mačiau tokį vakarą prie Baltijos jūros. Oras šiltas, vanduo +24, o mūsų vaikai nuogučiai lekia pakrante, šokinėja per bangas ir klykia iš džiaugsmo, kai nusileidžia saulė ir tolumoje sumirga laivų ir tilto žiburiukai. Tąkart grįžome namo tik prieš dvylika, bet kitaip negalėjome ištrūkti iš tos pasakos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą