baby-g-live

Mūsų mažajai dukrelei jau ne tiek ir mažai - 10 mėnesių! Uuuhhh! Jūrytės didžiausias pasiekimas per 10 mėnesių - ne ne, ne ūgis ir ne svoris, ji prie smulkiųjų, bet suvokimas. Jau matosi, kad ji daug daugiau supranta, susikaupusi stebi aplinką, knygeles, džiaugiasi ir pyksta, jei kas pavyksta ar ne. Supranta, kad jau gali siekti, ko reikia, pykti, jei neduoda, ar kūno kalba ir garsais reikalauti:). (Daugiau skaitykite paspaudę nuorodėlę žemiau).

Nesuprantu, kodėl šis vaikas pasirinko šeimą, nutarusią įkurti žaislų krautuvėlę, jei nesidomi žaislais, beveik...na nebent...mašinytėmis:). Pasiima bet kokį daiktą, kad ir dėžę nuo kaladėlių, brūžina ja pirmyn atgal per grindis ir burzgia „bbbūūū“. Pagrindinis žaidimas vadinasi IŠ, tai reiškia „išimti, ištraukti, iškraustyti“. Iškraustyti Rojuko žaislų dėžę, nušliaužus į drabužinę ištraukti visas Rojuko kojines iš maišelio (Rojuko lentynėlės kaip žinia žemiausiai), ištraukti pieštukus iš dėžutės ar makaronus iš stiklainio. Neseniai išmoko išardyti stambius Rojuko konstruktorius, sėdi ir susikaupusi traukia vieną detalę IŠ kitos. Gerai, kad nors vienas žaidimas patinka. O vakar daviau jai močiutės Julytės džiovintas pupas skardinėje dėžutėje. Jūrytę ištiko nedidelė ekstazė. Pasirodo, suprato, kai sakiau pupų nevalgyti. Bet traukti jas iš dėžutės, dėti atgal ir bandyti įkišti man tarp lūpų jai atrodė beprotiškai juokinga. Pražvygino ir mus visus iki ašarų. Tai buvo Rojuko mėgstamiausias žaidimas, kai buvo mažas. Matai, veikia ir Jūrytei.

Jūrytė jau ploja katučių taip mielai ir savimi patenkintai:)!

Nepanašu, kad mažylė pradėtų anksti kalbėti. Reikalavimus reiškia gana makakiškais trumpais U...UU...UUU. Rodydama ATIA sako TIA, ant tėtės sako TIA, na ir liko seniau sakomi žodeliai AMAMAMAM, kai pyksta-reikalauja, ir BAVA, kai šaukia broliuką. Bet užtat rodo gestų kalba žodį TĖTĖ, įrašą įdėjau į dienoraštį anksčiau. Vieną rytą tėčiui išėjus bandė man kažką paaiškinti, paskui gana tiksliai parodė ženklus TĖTĖ ir ATIA, taip supratau, kad mano mažylė pasidalino su manimi tikriausiai liūdna žinia, kad tėtė išėjo:). Užtat puseserė Marija tiek kalbos deda, kad Jūrytė puola į ašaras:). Aišku šį tą sako. Kai rodai kačiuką ir sakai MIAU, ji patenkinta sako IAU, kai rodai, kaip loja šuniukas AU-AU, ji sako U-U, karvytė M-M. Bet ne fontanai, taip sakant:). Kai sakai jai NE-NE-NE, ji judina į šonus galvą ir baisiausiai juokiasi.

Mūsų Jūrytė labai jauki, miela, besiglaudžianti, mėgstanti būti ant rankų, aplinką tyrinėjanti atsargiai. Jai dėl visko neramu: dėl pirmo sniego, dėl atėjusių svečių, dėl iš kolonėlių skindančio vyriško pasakoriaus balso, dėl Rojuko riksmų...O tą vakarą, kai pasipuošėme eglę, praleido ašarodama, labai bijojo eglės. Pirmąjį žaisliuką išdrįso paliesti gal po 5 dienų. O šiaip prinešta prie eglės tik prisiglausdavo ir susigūždavo. Pas mus vėl vyko tradiciniai Ramūno gimtadienio pietūs, tai Jūra nenulipo nuo rankų ir vis graudenosi. O kai puseserė Marija ją pakalbino savo išraiškinga kalba ir paglostė, Jūrytė iš viso puolė į paniką:).
Muzika - jaučiu ritmą!
Jūrytė neabejinga muzikai, tiksliau ritmui. Koks jis bebūtų: su šaukštu per puodą, su kamuoliu į grindis ar tėčio grojamas gitara:).

Jūrytė labiausiai mėgsta vaisių tyreles ir mano verdama moliūgų obuolių tyrelę. Daržovienės, tiek su mėsa, tiek be, pripažįstamos tik skaitant knygeles. Ir po nedaug - gal po 100 g, 150 g. iš jėgos. Bet artėja laikas, kai valgysime iš bendros lėkštės, nes įtariu, kad dar 150 g. gaunasi iš mano lėkštės gaunant bulvių ir morkų gabaliukus ar net Jūrytės delikatesą - lietinius blynus. Po gabalėlį be problemų rankytėje suvalgo pusė lietinio blyno. Kol kas bijau daugiau duoti, bet jos prioritetai man aiškūs. Dar praktikuojame becukrius kukurūzus - fantastinis dalykas, jei skubiai reikia kažką padaryti, o mieloji Labolina juk nelinkusi leisti laiko viena, ne ant rankų:). Tiesa, ypač puikiai pasitarnauja smulkioji motorika, kai mazgė randa absoliučiai visus smulkiausius maisto trupinėlius (ypač po Rojaus kėde), ir jie keliauja, aišku, į burną. Kaip koks siurbliukas „samochodas“.

Oj, Jūrytė jau greita. Tik sukasi, stojasi, kimbasi, eina įsikibdama į sofas, lentynas, sienas, kėdes, nevengia patikrinti, ką pasiekia ant stalo (ir jau tikrai pasiekia!). O jau šliaužia tai greitai, kaip koks partizanas. Ir tikai tinkamas palyginimas, nes neretai Rojaus tarpduryje pasidaro apsauginė siena, kad sesė nepraeitų, tai braunasi panelė kaip per apkasus:). Mūsų rytas prasideda taip: Rojus šmurkšt į savo kambarį ir garsiai užtrenkia duris, kad sesė neįeitų. Ta tuo tarpu paršliaužia iš miegamojo su aiškiu ketinimu link Rojaus kambario, o čia durys tik TRINKT, ir pasigirsta baisiai graudi Jūrytės rauda:).

Konstantiniai dalykai: pirštukas burnoje, dantų skaičius - 0. 

Laukiame Kalėdų ir seniai buvusių kelionių pas abi močiutes!