baby-g-live

Šios dūšelės atėjimą pajutau iš užplūdusio gerumo.Tada kaip tik buvome prie jūros.  Laukėme jos labai, tačiau testas pamelavo. Netrukus susapnavau sapną, kaip dedu prie krūties nuostabiai gražų koralinį jūrų arkliuką. 
Taip stipriai pažindo krūtį ir ėmė nerimauti, kažkur norėjo lėkti. Tada nunešiau ir paleidau jį į vandenį, o ten pasirodo buvo ištisas spalvotas vandenynas, kurio gelmėmis pasišokinėdamas nuplaukė manasis jūrų arkliukas:).Kadangi testas sakė, jog nesilaukiu, nutariau, kad sapnavau kažkieno kito užgimusį kūdikį, greičiausiai vyro sesers, kuri jau laukėsi. Tačiau JAUSMAS neleido nusiraminti, tad vieną rytą besisvečiuodami pas mano mamą pasidarėme dar vieną testą - valio JAUSMAS nemelavo! Tik sėdome prie pusryčių stalo, senelis įlėkė ir pašaukė mus visus laukan - po kiemą vaikščiojo gandras. Taip buvo nutikę tik kartą, kai pradėjome lauktis savo pirmagimio - buvo toks pat rytas, tik gandras ant namo stogo:).
Tokia buvo pradžia.
Paskui viskas vyko lengvai ir greitai - nesunkiai nešiojasi mano leliukai. Šis buvo labai paslaptingas - iki gimdymo nežinojome, ko laukiamės. Protingiausiai šiuo atveju atsakinėjo mūsų trimetis Rojus: "laukiamės LELIUKO" pabrėždavo jis ir pykdavo, jei kas nors sakydavo, kad berniuko ar mergaitės. Tik aš turėjau būti daug atsargesnė rinkdamasi maistą, mažiukas iškarto pasipiktindavo, jei ką nederamo suvalgydavau. O jau ant rankdarbių patraukė, 10 metų nebuvau tiek mezgusi ir siuvusi:). Draugės sapnavo, kad gims mergaitė. Vyras nujautė. Tad laukėmė...
Pirmasis mažylis atėjo "per langelį", nors labai norėjau parlydėti jį į šį pasaulį pati. Labai svajojau, kad antrajam mažiukui pavyks gimti natūraliai. Ėmėme labai kalbėtis su leliuku. Jis kaip ir pirmasis pilvelyje sėdėjo ilgai, mūsų beveik trijų Rojus vis kalbino: "leliuk, sakau tau, apsivelsk kulvelsciu", tad leliukas 37 savaitę apsivertė žemyn galva. Toliau gydytojai vis bandė mane suneraminti, echoskopas rodė labai mažą leliuką, visaip kėlė įtampą man dėl gimdymo termino, jei "vėluos" veikla prognozavo "langelį". Tad vėl diplomatinius sugebėjimus lavino Rojukas: "leliuk, tau jau metas islopoti. Islopok, sakau tau". Turėdama didelį norą ir tokį patį didelį gydytojų baimių rinkinį svajojau apie prausynas ir paskutinę savaitę mano draugės jas suorganizavo. Sudeginom visas baimes, susvajojom visas svajones ir matyt labai stipriai pribūrėme. Tad už poros dienų patekėjo gleivės ir prasidėjo mažyčiai sąrėmiai.Buvo šeštadienio vakaras, kepėme blynus, vakarieniavome. Naktį sąrėmiai buvo retesni ir irgi nesunkūs. Sekmadienį pilviuką suimdavo stipriau, bet važiavome į Jeruzalės miškus ant kalniukų, nuostabiai švietė saulė. Viskas įsismarkavo į vakarą ir jau visą naktį beveik tiksliai kas 9-10 minučių buvo sąrėmiai. Pašokdavau į varlės pozą iš jogos:), prasiūbuodavau ir miegodavau likusias minutes iki kito sąrėmio. Pasirodo, galima miegoti tarp kiekvieno sąrėmio. Tad labai stengiausi - norėjau sulaukti ryto nepavargusi. Ryte sarėmiai buvo jau daug dažnesni, kas 5-7 min., ne visai reguliarūs, bet neramino užeinančios be pertrūkio sąrėmių serijos. Tad nuvedę mažylį į darželį išvažiavome su daiktais į ligoninę. Buvome 11 val., deja, kaklelis atsivėręs tik 2 cm. Palengvėjo, kad nakties darbas nenuėjo veltui, nes kaklelis išminkštėjęs, išsilyginęs, pasiruošęs. Gimdėmė Raudonojo Kryžiaus gimdymo namuose. Nesitarėme su jokiu gydytoju, tačiau visi sutikti buvo malonūs. Vedėja, pasidžiaugė, kad planuojame gimdyti natūraliai. Gimdykloje buvo visai jauku ir šilta, o labiausiai pradžiugino gražus vaizdas pro langą į saulės apšviestus apsnigtus senus medžius, upę tolumoje. Nusiminę ėmėme laukti dažnesnių sąrėmių, o jie nereguliarūs, tačiau eina po kelis iš karto. Skauda, proto ribose. Kabu vyrui ant pečių, siūbuojame arba būnu varlės pozoje. Labai įsiminė, kaip mokytoja-Jurga sakė, kad nerėkti bet kaip. Man taip patikdavo Jurgos jogos OM muzikinis motyvas, kad per visus sąrėmius dainavau-dejavau panašų motyvą. Vyras po visko paklausė, ką tu ten dainavai - taip gražu buvo. Gydytoja vis užeidavo ir nors veiksmas nevyko sparčiai kaklelis atsivėrinėjo po centimetrą per valandą. Vis pasiūlydavo nuskausminamų, bet nenorėjau, buvau dar čia, galėjau sąmoningai iškęsti, tik galvojau, kad jei dar stipriau bus - tikriausiai iškeliausiu kažkur. Bet nebereikėjo, nes atėjo metas stangoms. O čia jau nebuvo taip skaudu, tik reikėjo jėgos. Pavyko prakvėpuoti ir pradainuoti keletą stangų, o paskui per trečią stangą užgimė galvytė ir jau atsiminiau iš matytų filmų, kaip tiesiog išsliuogė visas kūdikėlis. Dėkoju mažam kūdikėliui ir tėčiui, kuris sulaikė ranką, siekiančią žirklių, ir drauge su kūdikėliu išsaugojo mane. "Kas gimė, greičiau pasakykite!", paprašiau. Jums gimė mergaitė!
Taigi 2010 m. vasario 8 d. 16.15 val. Susilaukėme dukrytės coliukės 2,480 kg, 49 cm, pilnai išnešiotos, sveikos. Galvytė padengta mažyčiais auksu žvilgančiais plaukučiais tarsi nubarstyta aukso smiltelėmis. Viskas, ką susvajojau išsipildė. Mergaitė pailsėjo ir ėmėsi valgyti, stipriai, kaip jūrų arkliukas sapne:). Abi jautėmės labai gerai, tad jau kitą dieną išsirašėme ir parvykome į namus.
Mažylės vardas - JŪRA. Vardas išnešiotas daug ilgiau nei mažylė, dar prieš gimstant pirmagimiui buvo parinktas mūsų dukrytei, jei tokią turėsime. Ar galėtų būti kitaip juk gimė po vandenio ženklu, juk apsireikškė pirmąkart kaip koralinis jūrų arkliukas, juk prie jūros pajutau, kad po širdele nešiojuosi kitą širdelę.
Taigi baguok, JŪRA, laimingai per gyvenimą