Pamaniau, parašysiu, kaip sekasi man - naujai iškeptai mamytei. Mažyliai keliasi apie septintą ryto, Jūra dažniausiai bando tą padaryti jau šeštą, bet pavyksta ją užmigdyti pienuko pagalba:). Daugumą naktų miegame keturiese, su į svečius atėjusiu Rojuku, asiliuko su knysliuku, ateinančių kartu, jau nebeskaičiuoju. Rytas būna labai greitas: pusryčiai, pietų pagaminimas, visų apsirengimas ir lėkimas laukan. Idealiu atveju 11val. jau būname lauke. Aš už gryną orą. Tokiu būdu net dvi valandas ar daugiau pabūname lauke iki pietų miego. Jei neitume į lauką, ojojojoj būtų. Namie Rojus vis pasiteirauja, ar gali "padalyti Julytei bum", nori dėmesio, nori žaisti. Jūra savo ruožtu beveik visada būna nerami, dabar jau mažiau. Ypač po ligos Jūrytė tik ant rankų. Gerai, kad Rojukas dar miega pietų migelį. Jei nors pusvalandis sutampa su Jūra - miegu ir aš. Vakarais kiekvieną vakarą Jūrytės pilvo diegliukai po dvi-tris valandėlės. Kartais ištiso klykimo, kartais verkšlenimo. Tad stengiamės ir vakare skubėti laukan ir ten būti, nes gryname ore Jūra dažniausiai užmiega - taip kartais prašokame ir diegliukų langą. Aš išmokau miegoti bet kur ir bet kaip. Vakar grįžome mašina iš pasivaikščiojimo, Rojus dar tebemiegojo mašinoje. Tėtis pasiėmė Jūrytę namo, o aš likau palūkėti, kol Rojukas pabus. Tad atsirėmusi į diržo sagtį pabudau nuo tėtės skambučio: "kur gi jūs, aš jau valgyti jums pagaminau". Neatsimenu, kiek miegojau, bet ant kaktos randas nuo sagties dingo tik einant miegoti nakčiai:). Taigi "kaip man sekasi?" - "Nėra lengva, bet...vis tiek smagu:)".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą