"Aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoje žaidžia maži vaikai. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę" - taip prasideda šis dienoraštis. Parašiau šią citatą tada todėl, kad man buvo nepaprastai gražu. Aš tada dar neįsivaizdavau, nei kas tie maži vaikai, nei ką reiškia juos saugoti ir auginti, nei ką reiškia stovėti ant bedugnės krašto ar į ją žiūrėti. Velykų išvakarėse pirmąkart pamačiau, kokia toji bedugnė, kai įtampa ir baimė nesuvokiama ir nepakeliama, tiesiog stengiesi išgyventi. Mūsų Jūrytė prieš Velykas susirgo sloga, kuri sunkiai pasidavė ištraukiama, tekėjo vidun ir vertė ją sunkiai kosėti. Gydytoja apžiūrėjusi du kartus nieko rimtesnio nerado. Tačiau Velykų išvakarėse dažant kiaušinius Jūrytė netikėtai užsikosėjo ir paspringo. Pagriebiau ją, tačiau kosulys vis tęsėsi, o įkvėpimo nebuvo. Ausytės po truputį ėmė gelsti, kūdikėlis leipti ant rankų. Greitosios teko laukti nesuvokiamą amžinybę - 15 min. Iki to laiko mažutę bandėme atgauti, vertėme žemyn galva, gnybėme neleisdami užmigti. Galiausiai kišau gerklytėn pirštą ir mažiukė iškosėjo poros sprindžių ilgio gleivę. Paskui ligininėje jau sužinojome tik dar kartą tą patį - sloga. Pasirodo, tai viena pavojingiausių ligų kūdikėliams. Grįžę namo naktį nudažėme margučius, šalia pasidėję Jūrytę - miegoti nesinorėjo. Paskui kelias savaites ypač saugojome. Supratau, ką reiškia tikrinti, ar ramiai miegantis kūdikėlis dar kvėpuoja.
Dabar Jūrytė šypsosi ir keliauja su mumis vis labiau pažindama šį pasaulį. Tėtis pavadino šį įvykį Velykiniu Jūrytės atgimimu. Ačiū Dievui ir visiems angelams sargams, kad mums padėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą