Šiandien mūsų duktrytei 5 mėnesiai. Laikas bėga nepaprastai greitai. Atvažiavome pas močiutę Julytę - visi nustebę, kokia Jūra užaugusi. Kaip viskuo domisi, kokia ilga:). Jūros diegliukams pasibaigus mažylė dažniausiai būna laiminga, daug šypsosi, patenkinta. Jei pradeda zirzėti, dažniausiai jau nori miegelio. Ji jau puikiai apsiverčia ant pilvo, kartais nusiverčia toliau ant nugaros padarydama pilną apsisukimą, tačiau verčiasi kol kas tik į vieną pusę.
Iš dalies ir gerai, visada guldau, kad jai iš kairės būtų kliūtis, taip dar galiu minutėlei palikti ją ant lovos:). Bet tai vis labiau rizikinga, nes mažė jau piešia lovoje saules gulėdama ant nugaros ir sukdamasi ratu:). Jau pasigauna koją ir garsiai čiulpia kojos pirštą. Jau gerai laiko žaisliuką ir pati pasiima, o gulėdama ant pilvo labai kelia užpakaliuką tikėdamasi pasiekti įdomų daiktą. Guguoja dažniau ir daugiau visokių garsų, be to, šį mėnesį ėmė labai spygauti - tikras delfiniukas. Spygauja ir iš džiaugsmo, ir iš liūdesio:). Išmoko kvatoti su balsu ir ilgai. Labiausiai šio juoko nusipelnęs artistas yra jos mylimiausias Rojukas. Kartais pargriūna, kartais šokinėja prieš ją, kartais plekšnoja per Jūros rankas ir kojas, o ši kvatoja kiek galėdama:). Antrasis nusipelnęs aristas - tėtis. Jis šoka, o Jūra juokiasi. Kuo tėtės judesiai staigesni ir netikėtesni - tuo daugiau juoko. Na o aš...ką aš...Dėmesio gaunu taip pat nemažai. Gi mūsų gražuolė būna TIK su manimi. Štai taip! Turiu minkštutį gyvą rankinuką. Geros nuotaikytės ir labai susidomėjusi trumpai pabūna pas ką nors, bet jei nors lašą neramu - skandalas ir jį nutraukti gali tik mama. Man paėmus dar nusibara, nusibara ir nurimsta. Taigi kol kas pas močiutę Julytę iš namų be Jūros kojos nekėliau, nes vos tik palieku ant rankų už kelių minučių parklykia:). Na ką...Rojuko patirtis rodo, kad vaikai auga labai greitai, tad labai nepergyvenu. Pabūsiu šalia, jei taip reikia. Kaip Rojus kažkada sakė: "Ar tu būsi šalia, kai užaugsiu?". Sakiau: "Būsiu šalia amžinai".
Iš dalies ir gerai, visada guldau, kad jai iš kairės būtų kliūtis, taip dar galiu minutėlei palikti ją ant lovos:). Bet tai vis labiau rizikinga, nes mažė jau piešia lovoje saules gulėdama ant nugaros ir sukdamasi ratu:). Jau pasigauna koją ir garsiai čiulpia kojos pirštą. Jau gerai laiko žaisliuką ir pati pasiima, o gulėdama ant pilvo labai kelia užpakaliuką tikėdamasi pasiekti įdomų daiktą. Guguoja dažniau ir daugiau visokių garsų, be to, šį mėnesį ėmė labai spygauti - tikras delfiniukas. Spygauja ir iš džiaugsmo, ir iš liūdesio:). Išmoko kvatoti su balsu ir ilgai. Labiausiai šio juoko nusipelnęs artistas yra jos mylimiausias Rojukas. Kartais pargriūna, kartais šokinėja prieš ją, kartais plekšnoja per Jūros rankas ir kojas, o ši kvatoja kiek galėdama:). Antrasis nusipelnęs aristas - tėtis. Jis šoka, o Jūra juokiasi. Kuo tėtės judesiai staigesni ir netikėtesni - tuo daugiau juoko. Na o aš...ką aš...Dėmesio gaunu taip pat nemažai. Gi mūsų gražuolė būna TIK su manimi. Štai taip! Turiu minkštutį gyvą rankinuką. Geros nuotaikytės ir labai susidomėjusi trumpai pabūna pas ką nors, bet jei nors lašą neramu - skandalas ir jį nutraukti gali tik mama. Man paėmus dar nusibara, nusibara ir nurimsta. Taigi kol kas pas močiutę Julytę iš namų be Jūros kojos nekėliau, nes vos tik palieku ant rankų už kelių minučių parklykia:). Na ką...Rojuko patirtis rodo, kad vaikai auga labai greitai, tad labai nepergyvenu. Pabūsiu šalia, jei taip reikia. Kaip Rojus kažkada sakė: "Ar tu būsi šalia, kai užaugsiu?". Sakiau: "Būsiu šalia amžinai".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą