Po maisto gamybos pamokos ir Volpaia restorano keliavome į Toskanos pietus, kur į pietus nuo Sienos iki Asciano driekiasi nuostabaus grožio kelias. Čia kalnų mažiau, nesimato vynuogynų ir alyvuogynų. Bet gamta – visokiausių gelsvų, rudų ir raudonų atspalvių kalvos su vingiuotais keliukais ir vėl nusmaigstytais beveik juodai žaliais kiparisais. Dėl šio grožio čia ir keliavome. Čia ir buvo gražiausi šios kelionės matyti vaizdai, čia norėsime dar būtinai atvažiuoti ir ne tik vasarą, bet ir kitais metų laikais, nes jie geriausi dailininkai ir nuo jų potėpių keičiasi visas Crete Senesi paveikslas.
Čia sudėta daugiau šio kelio nuotraukų – jų kalba geriausiai suprantama☺ (spausti ant teksto).
Kelio pabaigoje užsukome į vienuolyną ant kalnelio (The Abbey of Monte Oliveto Maggiore). Čia tvyrojo tokia ypatinga dvasia, kažkokia pakylėta būsena. Vaikčiojant po jų koplyčią, ištapytus koridorius, sodelį. O ypač didelį įspūdį paliko biblioteka su senovinėmis nuo metų beveik vienspalviai nugeltusiomis knygomis, kaip iš Umberto Ecco romano “Rožės vardas”, kur vienuoliai keliaudavo ir bibliotekose perrašinėdavo senovinius filosofijos, fizikos ir kt. veikalus. Ta diena buvo pati gražiausia ir viena sunkiausių, nes buvo ilgas kelias mašina. Tačiau sugrįžę pabaigėme išsivirti savo pasta gniudi, apsivalgėme parsivežto tiramisu ir sumigome.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą