Jei pasilikdavome Borgo di Sugame (Rojukas šį pavadinimą išmoko per kelias dienas) tai gamindavome maistą su jų alyvuogių aliejumi, tikro skonio pomidorais ir puikiais sūriais. Būti sode ir grožėtis vaizdais buvo vienas malonumas, kvepėjo žydinčios liepos ir levandos, visur pilna gražiausių gėlių, o prie mūsų durų augančias gėles kasdien lankė kolibris! Čia taip nutarėme, kol nepaklausėme šeiminkų. Pasirodo, tai didelis spalvingas drugys, turintis galvytę kaip paukčiuko, ilgą snapelį-siurbliuką nektarui ir nepastebimais mikroskopiniais judesiukais plasnojančius sparnelius, kol jis kabo ore ir siurbia nektarą. Eidavome pasivaikčioti į alyvuogių sodą, panaršydavome vynuogių eilėse, o už jų lauko radome trešnyną, kur, reikia pripažinti - pusiau slapčia, paskanaudavome dideliausių trešnių☺. O saulei nusileidus mūsų sodelį užplūsdavo jonvabaliai. Tad vieną vakarą, Rojuką su pižama, suruoštą miegui tėtis susivyniojo į pledą ir išsinešė į naktį...jonvabalių naktį...Taip romantiška buvo! Jie ten skraido ir vadinasi lucciola. O Rojus sušuko: “Gelas! Aš pilmą kaltą matau jonvabalius!”.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą